vienaluomiškas

vienaluõmiškas, -a adj. (1) NdŽ, vienalúomiškas (1) KŽ, K.Būg(Ds) žr. vienaluomis: 1. G120, BM61(Žb), KŽ Abiejų apsivilkimas vienaluomiškas Blnk. Visi vienaluomiški, kaip vienas (apsirengę vienodai) Trgn. | Visas tarmių išsiskirstymas ne iš kur kitur imasi, kaip tiktai iš nevienaluomiško ištarimo balsių A.Baran. Balsių pakaita nėra vienalúomiška visame žodyje K.Būg.

vienaluõmiškai adv., vienalúomiškai KŽ: Visi jų vaikai apsivilkę vienaluomiškai Blnk. Tas sodžius kalba lietuviškai vienaluõmiškai Mlt.

2. Lel Dabar vienaluõmiškas [sukneles] audžia, tamsias, rudas, margų neaudžia Plš. Kepurė vienalúomiška gražiau Klt. Prisiaudžiau vienaluõmiško audeklo Antz. Vienalúomiški, kai auksas siūlai Klt.

vienaluõmiškai adv. Blnk, vienalúomiškai Klt: Jos tetos audžia vienaluomiškai Plš. Dryžiniai marginiai yra ilgadryžiai, kai spalvoti metmenys įmetami atskirais siūlais ar jų pluoštais, bet audžiami ištisai vienaluomiškai LEXVII 305.

3. NdŽ visą laiką toks pat, tolygus.

vienaluõmiškai adv., vienalúomiškai: Vienaluõmiškai eiti NdŽ. Vienalúomiškai (nepakeldamas ir nenuleisdamas balso) ūtura K.Būg(Lkm). Pasilieku vienalúomiškai Tamstą bemylėdamas, visas Tamstai atsidavęs A.Baran.